„Norėčiau visiems nušviesti kelius. Aš norėčiau, kad kas nors mane lyg degantį ugnies kamuolį išspjautų dangaus gelmėse. Ir aš tada šviesčiau virš jūsų galvų per visas dienas lyg nepasiekiama saulė“, – rašė poetas.
Vytauto Mačernio gyvenimą įrėmina skaičiai 1921–1944. Gyveno 23 metus ir 133 dienas. Žuvo baigiantis Antrajam pasauliniam karui nuo artilerijos sviedinio skeveldros. Liko palaidotas savo gimtinėje, Šarnelės kaime. Žemaitis. Kitoks. Matantis vizijas. Močiutei davęs Senolės vardą. Svajoklis. Karštai mylįs protėvių žemę. Filosofas. Kitų vadintas net genijumi. Turėjęs tiek daug įvairių planų, minčių, degte degęs sumanymais.
Kūryboje Vytautas Mačernis siekė įprasminti žmogaus buvimą žemėje, išspręsti amžinas būties problemas. Klausė ir ieškojo atsakymų. Toks ir liko savo eilėraščiuose – klausiantis poetas.
Vidunaktį dažnai
Aš pabundu,
Kada keistai, keistai
Visuos namuos tylu.
Ir aš nebežinau,
Kas daros su manim,
Bet man kaskart sunkiau
Tokiom naktim
Išspręst gyvybės ir mirties lygtis
Su begale nežinomųjų.
Veltui aš laukiu: niekas man nepasakys,
Atėjęs iš erdvių giliųjų,
Kodėl kas nors yra? Kodėl aš pats esu
Didžiausia paslaptis visatos slėpinių?
Vytautas Mačernis, teišgyvenęs dvidešimt trejus metus, yra lietuvių literatūros klasikas, viena iš pagrindinių figūrų XX amžiaus vidurio literatūros istorijoje. Skaitykime poeto eilėraščius, leiskime sau svajoti, išskleiskime vaizduotės sparnus, siekime tobulybės, ieškokime savojo kelio.
Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Džiuljeta Čerauskienė